Dirbame vienur, gyvename kitur, laisvalaikį leidžiame dar kitur, o kaimynų nė nepažįstame? Ar vietinės bendruomenės yra praeities reiškinys? Architektas-urbanistas Raimund Stupak įsitikinęs – priešingai, šiandien jų vaidmuo kaip niekada svarbus. Tik tam reikia ne vien pozityvių iniciatyvų, bet ir kitokio požiūrio į miestų planavimą bei kaimynijų projektavimą.
Fizinis atstumas vis rečiau tampa kliūtimi: dirbti galime bet kurioje pasaulio vietoje, nuolat judėti ar kraustytis tapo įprasta, o kasdienes paslaugas pasiekiame transporto priemonėmis arba internetu. Tačiau nepaisant to noras jaustis tam tikros vietos dalimi, pažinti kitus ir turėti erdvę susitikti – niekur nedingo.
Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) docento Raimund Stupak, vietinės bendruomenės niekur nedingo ir neišnyks. Jų egzistavimą lemia miesto gyvenimo logika – žmonėms patogiausia naudotis tuo, kas arčiausiai namų.
„Šiuo metu populiarios 15 minučių miesto koncepcijos pagrindas yra kaimynijos. Miestas suvokiamas kaip įvairių kaimynijų junginys, kuriose svarbiausius žmonių poreikius tenkinantys objektai būtų pasiekiami pėsčiomis arba dviračiu per 10–15 minučių“, – pasakoja ekspertas.
Anot docento, bendruomenių reikšmė yra didesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: „pastebima, kad didėjanti automobilizacija ardo lokalų bendruomeniškumą, didina visuomenės atomizaciją. O vietinis judumas lemia didesnį gyventojų bendruomeniškumą, palaiko vietinę ekonomiką, skatina tvarų judumą mieste, sveikesnį ir aktyvesnį žmonių gyvenimo būdą.
Taigi vietinės bendruomenės yra labai svarbios formuojant ir saugant skirtingų kaimynijų tapatumą, užtikrinant jų gyvybingumą. Be to jos yra lokalaus pilietinio aktyvumo ir socializacijos branduoliai“.
Sprendimas – šiuolaikinis bendruomenės centras?
R. Stupak išskiria, kad žmogaus prisirišimas prie gyvenamosios vietos yra kintantis. Jaunystėje dažniau keliaujame, keičiame gyvenamąją vietą dėl studijų ar darbo. Tačiau sukūrus šeimą svarbu tampa netoliese esančios švietimo įstaigos, parkai, žaidimų aikštelės ir kitos kasdienės paslaugos. Būtent šios vietos tampa bendruomenės susitikimo taškais ir skatina emocinio ryšio augimą.
„Žmonių prisirišimas prie vietos yra cikliškas. Tam tikrais gyvenimo etapais mobilumas didesnis, kitais atsiranda sėslumo ir pastovumo poreikis. Todėl kaimynijose labai svarbu užtikrinti vietinių bendruomenių tvarų atsinaujinimą, kad jose būtų įvairaus amžiaus žmonių“, – teigia architektas-urbanistas.
Docentas pasakoja, kad istoriškai miesto bendruomenės rinkdavosi gatvėse, aikštėse prie visuomeninių pastatų – lokaliose kaimynijų erdvėse vyko pagrindinis kasdienis miestiečių gyvenimas. Vėliau atsirado kultūros, sporto ir laisvalaikio centrai, tačiau kartu daugėjo ir atskirų erdvių, skirtų konkrečioms veikloms ar gyventojų grupėms.
Šiandien įvairios žmonių grupės neretai leidžia laiką atskirai visiškai skirtingose miesto vietose. Taip didėja socialinė atskirtis, vietinės bendruomenės susiskaldo pagal amžių, pomėgius ir kasdienius poreikius, atsiranda perteklinės kelionės mieste.
R. Stupak įsitikinimu, vienas iš sprendimų būdų sustiprinti vietinės bendruomenės narių sąsajas – pasiūlyti traukos objektus bendroms veikloms netoli jų namų. Tam ir galėtų pasitarnauti šiuolaikinių bendruomenės centrų steigimas kaimynijose, kuriuose skirtingų kartų žmonės galėtų susitikti kasdien, o ne tik per šventes ar specialius renginius.
Kodėl šiuolaikiniam miestui neužtenka „kultūros centro“?
Veikiausiai galvodami apie bendruomenes iškart prisimename kultūros centrus. Tačiau, pasak pašnekovo, šių pastatų koncepcija ne visuomet atitinka šiandienos poreikius:
„Viena pagrindinių XX amžiuje statytų kultūros centrų problemų yra jų monofunkciškumas. Jie dažniausiai suprojektuoti kaip renginių erdvės su viena pagrindine sale, kuri sunkiai pritaikoma įvairesnei kasdienei bendruomenės veiklai“.
Eksperto teigimu, šiuolaikinis bendruomenės centras turėtų veikti kaip tikri bendruomenės namai – nuo ryto iki vakaro. Čia žmogus turėtų galėti ateiti ne tik į renginį, bet ir dirbti, mokytis, sportuoti, susitikti su kaimynais ar tiesiog praleisti laiką.
Svarbu ir tai, kad bendruomenės centras neturėtų apsiriboti vien pastatu. Greta turėtų būti kuriamos viešosios erdvės – žaliosios zonos, aikštės, sporto ir rekreacinės erdvės – renginiams bei neformaliems susitikimams įvairiu metų laiku.
Tokio komplekso vertė – veiklų įvairovė ir galimybė vienoje vietoje susitikti skirtingo amžiaus bei interesų kaimynams. Patalpos taip pat turėtų būti universalios ir lengvai transformuojamos pagal poreikius. Bendruomenės centras suteikia galimybę kurti kasdienius socialinius ryšius ir stiprinti vietos tapatumą.
Remiantis būtent šiais principais docentas VILNIUS TECH Architektūros studentams kasmet veda kursą „Architektūra ir bendruomenė“. Jo metu studentai bendrauja su realių kaimynijų gyventojais ir išsiaiškinę jų poreikius generuoja urbanistiniame kontekste integruotų bendruomenės kompleksų idėjas.
Per beveik dešimtmetį gyvuojančio kurso istoriją buvo bendradarbiauta tiek su skirtingų Vilniaus miesto mikrorajonų, tiek su kitų Lietuvos gyvenviečių (Šiluvos, Tytuvėnų, Ginkūnų, Metelių, Milašaičių, Kasmiškių) bendruomenėmis, šiuo metu studentai rengia projektus Akmenei ir Giedraičiams.
Kas suburia kaimynus?
R. Stupak nuomone, Vilniuje yra ne vienas stiprios bendruomenės pavyzdys: Užupis išsiskiria savo tapatumu ir kūrybiškumu, Žvėryne gyventojus vienija siekis išsaugoti istorinį kaimynijos charakterį, o Balsiuose bendruomenė aktyviai telkiasi atstovauti savo interesams savivaldybėje.
Kas lemia, kad vienos bendruomenės tampa aktyvios, o kitos ne? Architektas-urbanistas išskiria tris svarbius veiksnius. Pirmasis – emocinis ryšys su vieta ir jos istorija.
„Deja, bet didesniuose miestuose XX amžiaus viduryje mes praradome daug ilgamečių gyventojų. Dabartiniai miestiečiai retai gali pasigirti, kad jų jau trečia karta gyvena tame mieste, tuo labiau konkrečiame to miesto rajone – reikia laiko, kad šis ryšys atsikurtų ir sustiprėtų“, – pasakoja docentas.
Antrasis – bendra idėja, galinti suvienyti gyventojus. Tai gali būti siekis išsaugoti vietovės išskirtinumą, spręsti konkrečias kaimynijos problemas ar įgyvendinti kitą bendrą tikslą.
Trečiasis – aktyvūs lyderiai ir iniciatyvių žmonių grupė, kurie nuosekliai telkia gyventojus, tiek organizuojant renginius, tiek sprendžiant problemas.
Vis dėlto net ir stipriausiai bendruomenės iniciatyvai reikalinga kokybiška aplinka.
„Patrauklios viešosios erdvės, visuomeniniai ir paslaugų objektai yra tie magnetai, kurie lemia žmonių pasirinkimą renkantis gyvenamąją vietą. Žmonės intuityviai linkę gyventi patogioje ir estetiškoje aplinkoje, prisiriša prie jos ir ją labiau puoselėja“, – sako pašnekovas.
Lietuvoje bendruomenės centrų idėja dar tik skinasi kelią
Nors pasaulyje bendruomenės centrai tampa vis svarbesne miestų dalimi, Lietuvoje tokių pavyzdžių kol kas nedaug. Vilniuje R. Stupak išskiria Pilaitės bendruomenės iniciatyva atsiradusį „Beepart“ ir Antakalnyje veikiantį centrą „Miesto laboratorija“.
Kai kurias veiklas siūlo ir bibliotekos bei kitos įstaigos, plečiančios savo paslaugas, organizuojančios renginius ir siekiančios pritraukti skirtingo amžiaus lankytojus. Tokios iniciatyvos rodo, kad poreikis turėti vietą susitikimams, kartu kurti ir veikti egzistuoja.
Tačiau problema išlieka: sporto, meno, laisvalaikio ir kitos veiklos dažnai organizuojamos viena nuo kitos nutolusiose vietose. „Tai nekuria bendrystės. Tai tik skatina perteklinį judėjimą ir išteklių naudojimą mieste“, – tikina architektas-urbanistas.
Pasak eksperto, vienas iš galimų sprendimų – kiekvienoje kaimynijoje kurti bendruomenės centrus. R. Stupak atkreipia dėmesį, kad tam nebūtinai reikia statyti naujus pastatus. Galima išnaudoti nebeveikiančias bibliotekas, buvusias švietimo įstaigas, kultūros centrus ar kitus visuomeninės paskirties objektus.
Užsienio praktikos pavyzdžiai rodo, kad bendruomenės centrus galima kurti ir veikiančiose švietimo įstaigose jas išplečiant – tada nereikia kurti tokios papildomos infrastruktūros, kaip, pavyzdžiui, vaikų žaidimo ir sporto aikštelių, sporto salių ar baseinų.
Svarbų vaidmenį galėtų atlikti ir nekilnojamojo turto plėtotojai. Kokybiška infrastruktūra, viešosios erdvės ir paslaugos šalia namų didina viso rajono patrauklumą, todėl, anot eksperto, tai turėtų būti tiek savivaldybių, tiek privataus sektoriaus interesas.
Docentas kviečia aktyvias Lietuvos miestų ir miestelių bendruomenes siūlyti savo kaimynijų teritorijas VILNIUS TECH studentų eksperimentams:
„Sėkmingas Pavilnio bendruomenės Vilniuje pavyzdys parodė, kad studijuojančių būsimų architektų įžvalgos ir idėjos bendruomenėms padeda sukonkretinti poreikius ir gali paskatinti imtis realių architektūrinių projektų vystymo bei šiuolaikinių bendruomeninių centrų realizacijų“.
Tekstą parengė: Agnė Vėtė
Nuotraukos: VILNIUS TECH ir Inesa Baranovska
Galerija
