Studijos, kurios atitinka Z kartos lūkesčius: dėmesys – kiekvienam studentui

Birželio 17, 2025

Brandos egzaminų sesijai einant į pabaigą, abiturientų laukia lemtingas apsisprendimo momentas. Nors jaunuoliai sulaukia daug spaudimo dėl būsimos profesijos ir aukštosios mokyklos pasirinkimo, Z karta prioritetus dėlioja kiek kitaip – jie pirmiausia galvoja apie tai, kaip save pažinti, atskleisti didžiausias stiprybes ir realizuoti autentiškumą. Tokių galimybių apstu VILNIUS TECH Verslo vadybos fakultete – čia galima subręsti ir kaip asmenybei, ir kaip specialistui.

Asmeninis dėmesys – kiekvienam studentui

Studijos aukštosiose mokyklose – universitetuose ar kolegijose – tradiciškai siejamos su išsilavinimu ir pirmaisiais karjeros žingsniais, tačiau dabartiniai jaunuoliai į studijas žiūri su viltimi, kad čia ne tik įgis žinių ir reikalingų kompetencijų, bet bus iš tiesų pamatyti, išgirsti ir suprasti.

„Būsimiesiems studentams dabar svarbiausia ne konkurencingumas darbo rinkoje ar darbo vietų pasiūla, o vertybės, autentiškumas, galimybė save išreikšti ir surasti tinkamiausią karjeros kelią“, – pasakoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH)  Verslo vadybos fakulteto (VVF) dekanė prof. dr. Vida Davidavičienė.

Vis tik nemažai aukštųjų mokyklų į vieną studijų programą priima šimtus studentų, todėl apie individualų dėmesį galima tik pasvajoti. Tokia situacija dažna verslo vadybos, ekonomikos, finansų krypties studijose, kurios išlieka tarp populiariausių Lietuvoje.

„Tos programos, į kurias įstoja šimtai studentų, dažnai vykdomos tarsi konvejeriu. Pas mus yra priešingai. Kadangi esame nedidelis, jaukus, kamerinis fakultetas, kiekvienam studentui galime skirti daug asmeninio dėmesio ir suteikti galimybių atsiskleisti. Tai – labai svarbu, nes visi nori būti pastebėti ir užaugti ne tik kaip specialistai, bet ir kaip asmenybės“, – sako dekanė.

Anot jos, šiuolaikiniams studentams taip pat labai svarbus emocinis ryšys su dėstytojais, o saugi, palaikanti bendruomenė tampa reikšminga studijų patirties dalimi.

„Draugiškos bendruomenės reikšmė yra didžiulė, nes jeigu vyrauja negeras mikroklimatas, mokytis yra sunku ir trūksta motyvacijos. Studentams reikia ir kokybiško, smagaus gyvenimo po studijų. Džiugu, kad Verslo vadybos fakulteto bendruomenė – itin draugiška ir aktyvi. Tai – viena iš mūsų stiprybių“, – šypsosi profesorė.

Gerų specialistų paklausa išlieka

Žinoma, tinkamas studijų pasirinkimas Z kartai taip pat yra labai svarbus. Vis tik stojantieji dažnai susiduria su nežinomybe, abejonėmis, noru išbandyti kelis skirtingus dalykus arba visišku pasimetimu.

„Karjeros mugių metu moksleiviai dažnai klausia – o ką siūlote? Būna, kad į parodas ateina ir studijomis domisi tėvai, o vaikai įstoja ten, kur jie liepia. Visgi tai nėra pats geriausias variantas, nes tokie studentai dažnai meta studijas. Studijos turi patikti, dominti – tuomet netrūks noro mokytis, atsidavimo ir sėkmės“, – dalijasi prof. dr. V. Davidavičienė.

Nors kai kuriuos gali gąsdinti verslo, ekonomikos ar finansų studijų populiarumas, dekanė ramina – gerų specialistų paklausa išlieka aukšta ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Šios dinamiškos sritys prisitaiko prie technologinių pokyčių, tačiau kartu išlieka priklausomos nuo žmonių sprendimų.

„Ekonomikos ar finansų srityse dirbtinis intelektas (DI) paspartins darbus, bet nesukurs naujų modelių ar metodų, todėl specialistų poreikis išliks. Be to, vis labiau reikės žmonių, kurie gebėtų valdyti DI įrankius, juos prižiūrėti“, – sako ji.

Verslo vadybos studijose, kaip ir organizacijų strategijų ir lyderystės programoje, gausu kūrybiškumo reikalaujančių veiklų. Sprendimams kurti pasitelkiamas ir DI, tačiau jis nepakeičia pačių specialistų ir jų ekspertinių žinių.

„Jiems reikia įgimtos lyderystės, gebėjimo burti, vesti komandą – tik tuomet vyksta progresas. Jeigu pasikliausime DI, kuris mokosi iš kitų patirties, nieko naujo nesukursime“, – sako profesorė.

Ji priduria, kad verslo logistikos srityje trūksta universitetines studijas baigusių specialistų, kurie gebėtų optimizuoti vidinius procesus. „Tokia situacija galimai susiklostė dėl to, nes dauguma stojančiųjų renkasi greitesnį kelią – 3 metų studijas kolegijose, todėl šiemet priimtas sprendimas sutrumpinti studijas iki 3,5 metų ir tokiu būdu atliepti Z kartos, o kartu ir rinkos poreikius“, – dalijasi prof. dr. V. Davidavičienė.

Techniškumas ir tarptautiškumas – esminiai pranašumai

Technologijų pažanga daro didelę įtaką visoms profesinėms sritims, todėl studentų gebėjimas ne tik jas suprasti, bet ir veikti technologinėje aplinkoje tampa esminiu pranašumu. Studijos techniškajame VILNIUS TECH universitete suteikia galimybę būti arti tų pokyčių – ne tik stebėti, bet ir dalyvauti bendruose projektuose su inžinerijos ir technologijų studijų programų studentais bei dėstytojais, spręsti tarpdisciplinines užduotis, naudotis šiuolaikinėmis verslo analitikos ir skaitmeninėmis priemonėmis.

Tokia studijų aplinka formuoja gebėjimą mąstyti plačiau, greitai prisitaikyti prie pokyčių ir kurti sprendimus, tinkančius ne tik šiandienai, bet ir rytojui.

„Bendravimas su skirtingų inžinerinių krypčių studentais, ryšių užmezgimas ir puoselėjimas gali peraugti į ilgalaikius verslo santykius, padėti kuriant savo verslą ar startuolius. Tai galiu patvirtinti iš savo patirties – pati esu baigus VILNIUS TECH Verslo vadybos fakultetą“, – sako prof. dr. V. Davidavičienė.

Tarptautiškumas – dar viena neatsiejama šiuolaikinių studijų dalis. VVF siūlo dvigubo diplomo studijų programas su universitetais Taivane ir Prancūzijoje bei platų mainų programų pasirinkimą. Tarptautinę patirtį studentai gauna ne tik išvykę pagal mainų programas, bet ir likę Lietuvoje – dalyvaudami tarptautiniuose projektuose, užsienio dėstytojų paskaitose ir konkursuose.

„Be to, 25 proc. mūsų fakulteto studentų yra iš užsienio: tai – vienas aukščiausių universiteto rodiklių. Pavyzdžiui, jie sudaro net 50 proc. Verslo vadybos bakalauro programos studentų. Užsienio studentai, kurie atvyksta į VILNIUS TECH, atneša savo patirčių ir idėjų – taip studijų aplinka tampa dar turtingesnė, skatina kultūrinį atvirumą, plečia akiratį ir ugdo gebėjimą dirbti tarptautinėse komandose ar globalioje darbo rinkoje.

Tarptautiška ir technologiškai pažangi aplinka formuoja studentą, kuris geba mąstyti globaliai, veikti kompleksiškai ir prisitaikyti prie kintančių rinkos poreikių. Tai tampa ne tik išsilavinimo, bet ir visapusiško pasirengimo gyvenimui dalimi“, – sako VVF dekanė prof. dr. V. Davidavičienė.

Šaltinis: delfi.lt

Galerija

Panašios naujienos

Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Naujajame „Sapere Aude“ numeryje – ateities miestus kuriantys mokslininkai ir studentai
Dirbtinis intelektas (DI), mikromobilumas, klimato kaitos poveikis ir išmanioji infrastruktūra šiandien vis sparčiau keičia miestus. Būtent dėl šios priežasties naujausio universitete leidžiamo žurnalo SAPERE AUDE rudens numerio tema tapo „Miestas ir technologijos“ – kvietimas pažvelgti į miestą ne tik kaip į fizinę erdvę, bet ir kaip į sudėtingą, nuolat tobulinamą sistemą, kurioje susijungia mokslas, inžinerija, duomenys ir žmonių kuriamos inovacijos. Šiandien miestų ateitį formuoja įvairios sritys – nuo transporto inžinerijos ir urbanistikos iki DI bei komunikacijos tyrimų. Todėl naujajame žurnalo numeryje pristatomi mokslininkai, studentai, alumnai ir kiti bendruomenės nariai, kurių darbai padeda kurti saugesnius, išmanesnius ir tvaresnius miestus. Numerį atveria pokalbis su naująja Fundamentinių mokslų fakulteto dekane prof. dr. Simona Ramanauskaite, kuri dalijasi savo požiūriu į mokslo, technologijų ir universiteto vaidmenį sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Viena ryškiausių numerio temų – miesto mobilumas ir saugumas. Doktorantė Edita Juodvalkienė, vadovaujama prof. dr. Donato Čygo, rengia disertaciją apie elektrinių paspirtukų eismo saugumo gerinimą miestų gatvėse. Tuo tarpu alumnas Dominykas Eičinas analizuoja mikromobilumo transporto priemonių ratų pakabos konstrukcijas, o jo baigiamasis darbas pateiktas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos studentų darbų konkursui. Tačiau ateities miestų iššūkiai neapsiriboja vien transportu. Į klausimą, kaip technologijos gali padėti miestams prisitaikyti prie klimato kaitos iššūkių, atsakymų ieško Architektūros fakulteto Architektūros studijų programos absolventė Gabriela Sokolovskaja. Savo baigiamajame darbe ji nagrinėjo, kaip lietaus vandens kaupimas ir panaudojimas gali tapti svarbia klimatui atsparių miestų planavimo dalimi bei prisidėti prie tvarios urbanistinės plėtros. Ne mažiau svarbų vaidmenį kuriant šiuolaikinį miestą atlieka ir išmaniosios technologijos. Jų panaudojimą miesto infrastruktūroje atskleidžia magistranto Lauryno Zalagos tyrimai. Jis vysto miesto apšvietimo sistemos stebėjimo sprendimus, pasitelkdamas dronus ir DI. Tuo tarpu kituose numerio straipsniuose nagrinėjami DI sprendimai bičių elgsenos stebėjimui, žmogaus ir DI sąveika vizualinėje komunikacijoje bei laivų saugaus prasilenkimo analizė Klaipėdos uoste. Technologines idėjas universiteto bendruomenėje generuoja ne tik mokslininkai ir studentai. Numeryje pristatomi ir nuotolinio ugdymo programos „Ateities inžinerija“ jaunieji kūrėjai, kurių projektai apima aplinkosaugos, dizaino, transporto ir žaliosios energetikos sprendimus. Jų darbai atskleidžia, kaip inžinerinis mąstymas ir kūrybiškumas gali padėti spręsti realias visuomenės problemas dar mokyklos suole. Rudens numeryje skaitytojai taip pat ras interviu su VILNIUS TECH alumnais, šiandien dirbančiais LRT bei susipažins su steigiamu Tech Fondu, jo vizija ir tikslais. Naujasis SAPERE AUDE numeris kviečia pažvelgti į miestą kaip į gyvą ir nuolat besikeičiančią technologiją, kurią kuria žmonės, mokslas ir inovacijos. Kokiame mieste gyvensime rytoj, priklauso nuo sprendimų, kurie gimsta jau šiandien universitetų laboratorijose, auditorijose ir tyrimų projektuose. Naujausią žurnalo numerį galite rasti čia.
Plačiau
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Dr. Jurga Vestertė: skatiname iniciatyvą, o kiek kainuoja ją parodyti?
Valstybė gali sakyti: „skatiname inovacijas“. Organizacija gali sakyti: „laukiame iniciatyvos“. Vadovas gali sakyti: „siūlykite idėjas“. Tačiau žmogus, kuris tą idėją turėtų paversti realiu projektu, dažnai užduoda gerokai žemiškesnį klausimą: kiek man asmeniškai kainuos tai padaryti? Ir kalba čia ne tik apie pinigus. Kiek reikės laiko? Su kuo teks derinti? Kas turės pritarti? Kaip užsitikrinti finansavimą? Kas gali skirti žmonių? Ar IT turės tam laiko? Kas priims sprendimą? Kiek kartų reikės iš naujo paaiškinti, kodėl apskritai verta tai daryti? Ir, galiausiai, kas nutiks, jeigu po kelių mėnesių derinimo vis tiek bus pasakyta „ne“? [caption id="attachment_122186" align="alignnone" width="2560"] Docentė dr. Jurga Vestertė[/caption] Tarp ketinimo veikti ir realios galimybės veikti atsiranda papildoma kaina. Ją sudaro laikas, energija, derybos, informacijos paieška, procedūros, laukimas, neapibrėžtumas. Kitaip tariant – trintis. Ir kartais būtent ji, o ne pinigų, idėjų ar motyvacijos trūkumas paaiškina, kodėl valstybės programos nepasiekia norimo rezultato, organizacijų projektai stringa, o žmonės ilgainiui nustoja siūlyti naujas iniciatyvas. Kai kiekvienas reikalavimas logiškas, bet jų suma – jau nebe Valstybės lygmeniu dalį tokios trinties net mokame skaičiuoti pinigais. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, 2026 m. pirmąjį pusmetį nacionalinių teisės aktų pakeitimais verslui tenkanti administracinė našta ir prisitaikymo prie reguliavimo išlaidos buvo sumažintos maždaug 3,4 mln. eurų. Tačiau tuo pačiu metu iš Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės kilę nauji reikalavimai šią naštą padidino daugiau kaip 23,84 mln. eurų. Šiuos skaičius galima perskaityti tiesiog kaip dar vieną statistiką apie reguliavimą. Bet vadybos požiūriu jie atskleidžia daug įdomesnį reiškinį. Viena institucija gali visiškai pagrįstai sakyti: „Mes procedūrą supaprastinome.“ Kita: „Mes tik įvedėme būtiną kontrolę.“ Trečia: „Reikia dar vienos ataskaitos.“ Ketvirta: „Čia tik vienas papildomas suderinimas.“ Ir kiekvienas atskiras sprendimas gali turėti racionalų paaiškinimą. Problema ta, kad žmogus ar įmonė nepatiria šių sprendimų atskirai. Jie patiria jų visumą. Todėl vadybos požiūriu svarbu klausti ne tik: „Ar ši konkreti procedūra pagrįsta?“ Reikėtų užduoti ir kitą klausimą: „Kiek visa sistema kainuoja tam, kuris joje bando kažką nuveikti?“ Administracinė našta yra tik viena tokios sisteminės trinties forma. Kitos atsiranda dėl sprendimų architektūros, finansavimo modelių, koordinavimo tarp institucijų, neaiškių atsakomybių ar tiesiog to, kad teoriškai egzistuojančiais ištekliais praktiškai sunku pasinaudoti. Pinigų yra. Tik jų negalima panaudoti. Beveik vadovėlinį tokio paradokso pavyzdį šiemet pateikė Valstybės kontrolė. 2025 m. pabaigoje Valstybės gynybos fonde buvo likę 36 mln. eurų nepanaudotų lėšų, nors tuo pačiu metu daliai institucijų trūko pinigų gynybos projektams. Civilinei saugai buvo numatyta 25 mln. eurų, tačiau panaudota tik 2,48 mln. eurų. Auditoriai nurodė, kad fondo veikimo modelis buvo nelankstus: pinigų buvo, tačiau esamas reglamentavimas neleido jų laiku panaudoti ten, kur jų reikėjo. Vadybos požiūriu čia svarbi labai paprasta, bet dažnai pamirštama skirtis: išteklių egzistavimas dar nereiškia jų prieinamumo. Organizacija gali turėti biudžetą. Valstybė gali būti skyrusi finansavimą. Gali egzistuoti programa, fondas ar priemonė. Tačiau jeigu kelias nuo ištekliaus iki jo panaudojimo yra prastai suprojektuotas, formalus išteklių turėjimas dar nesukuria gebėjimo veikti. Panašų dalyką galima pamatyti ir inovacijų finansavime. 2022–2025 m. pirmąjį pusmetį Lietuvoje verslo inovacijoms skatinti buvo taikytos net 174 finansavimo priemonės, kurioms numatyta daugiau kaip 3 mlrd. eurų. Panaudota maždaug pusė šios sumos – 1,5 mlrd. eurų. Iš 28 išsamiau auditorių vertintų priemonių tik šešios buvo aiškiai pagrįstos duomenimis apie realų verslo poreikį. Be to, Valstybės kontrolė konstatavo, kad atskiros finansavimo priemonės nesudaro nuoseklios grandinės nuo mokslinių tyrimų iki produkto rinkoje. Čia atsiranda dar vienas paradoksas. Daug priemonių dar nereiškia gerai veikiančios sistemos. Galima turėti daug pinigų, daug programų, daug atsakingų institucijų ir visiškai nuoširdžiai deklaruoti inovacijų prioritetą. Tačiau jeigu visa tai nesusijungia į žmogui ar organizacijai pereinamą kelią nuo idėjos iki rezultato, turime ne sistemą, o elementų rinkinį. O tai jau klasikinė vadybos problema. Tas pats reiškinys – tik mažesniu masteliu Dabar persikelkime iš valstybės į vieną organizaciją. Įmonėje, universitete ar ministerijoje žmogus nori pradėti projektą. Finansai – viename padalinyje. Žmonės – kitame. IT infrastruktūra – trečiame. Informacija – ketvirtame. Sprendimo teisė – dar kažkur kitur. Norint pajudėti, reikia derinti, aiškinti, laukti, gauti leidimus, konkuruoti dėl prioriteto. Ir čia atsiranda įdomus reiškinys: šalia paties projekto darbo ima formuotis antras darbas – projekto galimybės egzistuoti organizacijoje išsikovojimas. Kartais jis beveik nepastebimas. O kartais tampa didesnis už patį projektą. Galima net juokaujant užsirašyti sau formulę: visa iniciatyvos kaina = iniciatyvos įgyvendinimo pastangos + organizacinės trinties pastangos. Pirmoji formulės dalis suprantama. Reikia parengti sprendimą, sukurti produktą, įdiegti technologiją, atlikti tyrimą ar pakeisti procesą. Tačiau antroji dažnai niekur neapskaitoma. Kiek valandų skirta ne projektui, o tam, kad būtų gautas parašas ant leidimo projektą vykdyti? Kiek susitikimų reikėjo finansavimui pagrįsti? Kiek kartų reikėjo tą pačią iniciatyvą aiškinti skirtingiems žmonėms? Kiek laiko praleista bandant suprasti, kas apskritai gali priimti sprendimą? Jeigu antroji formulės dalis pradeda dominuoti, racionalus darbuotojo sprendimas labai dažnai yra ne „pasistengti dar labiau“, o – nedaryti. Tai ir yra tikroji organizacinės trinties kaina. „Kam čia reikia rašyti?“ Administracinės naštos tyrėjai Pamela Herd ir Donald Moynihan išskiria tris žmogaus patiriamų sąnaudų rūšis: išsiaiškinimo, reikalavimų vykdymo ir psichologines sąnaudas. Žmogui kainuoja suprasti, kaip sistema veikia; kainuoja atlikti tai, ko sistema iš jo reikalauja; ir kainuoja pats nuolatinis neapibrėžtumas, laukimas bei frustracija. Šią logiką nesunku atpažinti ir organizacijos viduje. „Kam čia reikia rašyti?“ – išsiaiškinimo kaina. „Pirmiausia užpildykite formą, tada gaukite tris suderinimus ir pateikite papildomą pagrindimą“ – reikalavimų vykdymo kaina. „Ai, gal tiek to“ – jau galima įtarti, kad priėjome prie psichologinės ir elgesio pasekmės. Ir štai čia makrolygmens sistema galų gale materializuojasi labai konkretaus žmogaus elgesyje. Jeigu energija, reikalinga gauti leidimus, finansavimą, žmones, informaciją ar kitus išteklius, pradeda prilygti arba net viršyti energiją, reikalingą pačiai iniciatyvai įgyvendinti, sistema pradeda gesinti iniciatyvą. Vienas žmogus gali būti itin atkaklus ir „pramušti sieną“. Bet organizacijos inovatyvumo negalima statyti ant darbuotojų gebėjimo nuolat kovoti su pačia organizacija. Žmonės išmoksta organizaciją Čia atsiranda dar viena, ilgalaikė pasekmė. Žmonės išmoksta organizaciją. Pirmą kartą žmogus pasiūlo idėją. Antrą kartą dar bando. Trečią kartą, prieš ją siūlydamas, jau pagalvoja: „O kiek čia reikės kovoti?“ Ketvirtą kartą idėja lieka jo galvoje. Po kurio laiko vadovybė gali visiškai nuoširdžiai klausti: „Kodėl mūsų darbuotojai nerodo daugiau iniciatyvos?“ Galbūt atsakymo reikėtų ieškoti ne darbuotojų kūrybiškume. Gal tikslesnis sakinys būtų: mūsų sistema išmokė žmones, kad iniciatyvos organizacinė kaina yra didesnė už tikėtiną naudą. Tai ypač aktualu didelėse organizacijose. Jose ištekliai natūraliai išskaidyti tarp funkcijų ir padalinių. Vieni valdo finansus, kiti žmones, treti technologijas, ketvirti duomenis ar infrastruktūrą. Todėl beveik kiekviena reikšmingesnė iniciatyva tampa tarpfunkcinio koordinavimo uždaviniu. Tai savaime nėra blogai. Organizacijoms reikia kontrolės, atskaitomybės, rizikų valdymo ir sprendimų patikros. Problema prasideda tada, kai kiekviena sistemos dalis racionaliai optimizuoja savo kontrolę, tačiau niekas neprojektuoja viso kelio nuo idėjos iki rezultato. Ką iš tikrųjų reiškia „vadovybės palaikymas“? Projektų valdymo ir inovacijų kalboje dažnai kartojama, kad iniciatyvai reikia „aukščiausios vadovybės palaikymo“. Frazė tokia įprasta, kad kartais jau beveik nieko nebereiškia. Tačiau išteklių ir organizacinės trinties požiūriu jos prasmė pasidaro labai konkreti. Vadovybės palaikymas nėra vien vadovo entuziazmas ar žodžiai „puiki idėja“. Jis reiškia sprendimo teisę. Prioritetą. Finansavimą. Žmonių laiką. Prieigą prie infrastruktūros. Galimybę išspręsti konfliktą tarp padalinių. Ir kartais – tiesiog pašalinti kliūtį, dėl kurios projekto vadovui kiekvieną mažą išteklių iki tol tekdavo iš naujo išsikovoti. Kai aukštesnio lygmens vadovas pasako: „Šitas projektas yra prioritetinis. Tam skiriame tokį biudžetą. Paulius ir Rasa prisideda. IT suteikia prieigą. O iki šios ribos sprendimus savarankiškai priima projekto vadovas“, staiga išnyksta dešimtys smulkių derybų. Tai ir yra labai praktiška vadovybės palaikymo forma: sumažinti organizacinę trintį ir padaryti reikalingus išteklius prieinamus. Ne kiekvieną kliūtį reikia šalinti Vis dėlto būtų pernelyg paprasta iš viso to padaryti išvadą: mažiau taisyklių – geriau. Ne kiekviena trintis yra bloga. Kartais papildomas patikrinimas apsaugo nuo milijoninės klaidos. Viešuosiuose pirkimuose procedūros saugo nuo piktnaudžiavimo. Duomenų apsaugos reikalavimai neleidžia patogumo vardan pamiršti žmogaus teisių. Finansinė kontrolė neatsirado todėl, kad kažkam labai patiko pildyti lenteles. Vadybinė problema prasideda ne tada, kai sistemoje yra ribojimų. Ji prasideda tada, kai nebežinome, kiek jų visuma kainuoja ir ar ta kaina vis dar proporcinga kuriamai vertei bei valdomai rizikai. Todėl organizacijoms galėtų būti naudinga periodiškai atlikti savotišką „organizacinės trinties auditą“. Ne tik klausti, ar procedūra teisėta ir kas už ją atsakingas. Bet nueiti visą iniciatyvos kelią. Nuo idėjos iki sprendimo. Nuo sprendimo iki finansavimo. Nuo finansavimo iki reikalingų žmonių ir technologijų. Nuo formalaus leidimo veikti iki realios galimybės veikti. Kiek ten žingsnių? Kiek žmonių turi pritarti? Kiek kartų pateikiama ta pati informacija? Kiek laukiama? Kur nutrūksta atsakomybė? Ar tas, kuris turi pasiekti rezultatą, apskritai kontroliuoja išteklius, kurių tam rezultatui reikia? Ir gal svarbiausia – kas organizacijoje atsakingas ne už vieną procedūrą, o už tai, kad visas šis kelias veiktų? Nes kartais organizacijai tikrai trūksta pinigų. Kartais – žmonių. Kartais – gerų idėjų. Bet kartais idėjų yra, žmonių yra ir net pinigų yra. Organizacija tiesiog per brangiai „apmokestina“ bandymą jais pasinaudoti.
Plačiau