„Visų pirma, viešosios erdvės yra vieta demokratijai“, – neabejoja vokiečių kraštovaizdžio architektė Lola Meyer. Šį kartą architektų biuro „Urbikon“ profesionalė į Lietuvą atvyko pasidalinti savo patirtimi su Lietuvos studentais – veda dviejų savaičių kūrybines dirbtuves Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto studentams. Rugsėjo 13-ąją rezultatų pristatymu ir mini festivaliu „Activate urban space“ (liet. aktyvuokime urbanistinę erdvę) pasibaigusios dirbtuvės trims skirtingoms miesto teritorijoms pasiūlė naujų idėjų.
Visų pirma, gal galėtumėte papasakoti apie šiuo metu vykstančias architektūros dirbtuves?
Tai – dviejų savaičių dirbtuvės trečiojo kurso architektūros studentams. VGTU Architektūros fakultetas ir Vilniaus savivaldybė mus pasikvietė į šias dirbtuves, skirtas pasiūlyti naujoms idėjoms skirtingoms miesto teritorijoms. Per šį laiką studentai gaus daug žinių ir praktinės patirties urbanistinės bei kraštovaizdžio architektūros srityse, tyrinėdami viešąsias erdves Vilniuje ir konkrečiose miesto vietose. Tai – labai intensyvus metas, kuomet dirbame nuo ryto iki nakties, keturiolika dienų iš eilės. Panašius projektus galima būtų plėtoti metus, tad suspausti viską į dvi savaites tikrai yra nemažas iššūkis. Dirbame ne individualiai, o komandoje, kartu siekiame bendro rezultato. Vienu metu vyksta trejos dirbtuvės skirtingose miesto vietose, jose iš viso dalyvauja 18 studentų. Keliame sau labai ambicingą tikslą – ne tik per labai trumpą laiką išmokyti minėtųjų disciplinų gairių, bet taip pat turėti gerą rezultatą bei pakviesti teritorijos kaimynystėje gyvenančius žmones kartu jį atšvęsti. „Activate urban space“ (liet. aktyvuokime urbanistinę erdvę) yra ne tik dirbtuvių pavadinimas, tai – jų tikslas. Architektūra yra ne apie pastatus, ji yra apie erdvę ir gyvenimą joje. Taigi, norint kažką keisti, nebūtinai reikia statyti pastatus. Dirbtuvės bus uždarytos jau šį penktadienį mini festivaliu, kuriame kviečiami dalyvauti ir mūsų pasirinktos teritorijos kaimynai. Jie taip pat buvo įtraukti į visą procesą, o į jų nuomonę, lūkesčius, stipriai atsižvelgėme siekdami rezultato. Gyventojų, bendruomenės įtraukimas į planavimo procesą – užsienyje jau gana išpopuliarėjęs, o Lietuvoje dar nedažna praktika. Taigi, studentams tai yra nauja, sudėtinga, bet, mano galva, jiems tikrai puikiai sekasi su tuo susitvarkyti.
Gal galėtumėte pasidalinti įspūdžiais iš darbo su studentais?
Pirmąją dieną studentai buvo labai drovūs, turėjo nemažai abejonių, tačiau jau antrąją dieną viskas pradėjo keistis, jie pradėjo demonstruoti vis daugiau entuziazmo, užsidegimo. Manau, kad jie tikrai sugebės įsisavinti naują, nelengvą informaciją, nuo pat šių dirbtuvių pradžios išėję iš komforto zonos. Esu labai sužavėta to, kaip greitai studentai prisitaiko prie pasikeitusios situacijos ir naujo mokymosi metodo. Labai tikiuosi, kad po dirbtuvių jie galės pasakyti, kad tikrai daug išmoko.
Kodėl reikia „aktyvuoti“ urbanistines erdves? Kodėl tai svarbu?
Visų pirma, viešosios erdvės yra vieta demokratijai. Demokratijai privalomos gyvos viešosios erdvės, nes tai yra vieta, kur susitinka ir ryšį užmegzti gali skirtingi žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, socialinės padėties. Dalyvavimas miesto viešųjų erdvių planavime sparčiai plinta Europoje ir gyventojai noriai įsitraukia į šį procesą. Manau, tai yra naudinga ir savivaldybėms, nes piliečiai pradeda suvokti save kaip galinčius prisidėti prie sprendimų priėmimo, nebesijaučia atskirti nuo politikos, planavimo ir nebegalvoja, kad „valdžia vis tiek darys tai, ką nori“.
Kaip manote, kokia yra tobula viešoji erdvė?
Labai sudėtingas klausimas, nes puikiai suprantame, kad nėra vieno atsakymo. Vieša erdvė yra sistema su socialiniais ir erdvės dedamaisiais. Egzistuoja skirtingos šių sistemų tipologijos: nuo skverų, kurie reprezentuoja visą šalies ar miesto veidą, iki tų, kurie svarbūs vos keletui jo kaimynystėje gyvenančių žmonių. Kiekviena erdvė turi ne tik skirtingas tipologijas, bet ir charakteristikas, funkcijas, kokybę, tad labai svarbu suprasti užduotį ir rasti būtent jai tinkamus atsakymus bei sprendimus – to ir mokomės šiose dirbtuvėse.
Tai jau ne pirmasis jūsų vizitas Lietuvoje. Ką manote apie mūsų šalį, Vilnių, žvelgiant iš architektūrinės pusės?
Dėl istorinių priežasčių jūs turite nemažai labai specifinių pastatų, blokinių namų, taip pat daug žalumos, vandens. Tuo pat metu čia pilna stiklinės, „permatomos“ architektūros. Manau, kad jūs anksčiau turėjote geriau vystomą architektūrą nei kai kuriose vietose ji yra šiuo momentu – tiesiog reikėtų labiau atsižvelgti į bendrą miesto veidą ir į jį geriau „įsipaišančią“ architektūrą. Kita vertus, tikrai nematau kraupių pavyzdžių ir tai mane džiugina. Būdama čia, kartais pagalvoju, jog kai ko galbūt statyti ir nereikėjo, bet tikrai yra daugybė šalių, kurioms daug sunkiau sekasi tvarkytis su savo miestų architektūra, jie užgrūda miestus kapitalistiniais pastatais, neturinčiais naudos visuomenei. Architektūra turi nešti naudą, vertę visiems – toks jos tikslas.
Ko palinkėtumėte lietuviams, mūsų architektų bendruomenei, šaliai?
Aš tikiuosi, kad jūs drįsit norėti daug, drįsit daryti ir kvestionuoti svarbius dalykus ir darysit tai geriausiai kaip įmanoma. Aš visuomet to mokau studentus – būkite drąsūs, aistringi, klausinėkite savęs, kodėl darote vienus ar kitus dalykus, ko siekiate. Kalbant apie Lietuvą, Vilnių, tikiuosi, kad turėsite galimybę vystyti savo viešąsias erdves, nes tikrai matau tame daug potencialo: upės pakrantės, gatvių miestovaizdžiai ir pan. Manau, kad dalis to dar yra neišnaudota, nesumodeliuota ir tai yra procesas, kuriam prireiks šiek tiek laiko. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu VGTU pradedate rengti kraštovaizdžio architektus, labiau įtraukiate gyventojus į miesto planavimą ir visuomenė po truputį tampa stipria bendruomene, galiu teigti, jog esate gerame kelyje.
Erasmus+ programos projektas – Patirties partneriai (Partners for value, P4V), finansuojamas Erasmus+ programos lėšomis.
Galerija
