VILNIUS TECH pradeda renovuoti vieną didžiausių bendrabučių Saulėtekyje: studentų gyvenimo sąlygų gerinimui skirta apie 12,8 mln. eurų

Rugsėjo 23, 2026

Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) prasidėjo didžiausi ir iki šiol brangiausi studentų gyvenamųjų patalpų atnaujinimo darbai – 5-ojo bendrabučio renovacija Saulėtekio alėjoje. Pastato remontui, modernizavimui ir studentų gyvenimo sąlygų gerinimui bus skirta apie 12,8 mln. eurų.

Įgyvendinus Saulėtekio al. 19-1 esančio pastato energetinio ir funkcinio modernizavimo projektą, vienas didžiausių universiteto bendrabučių bus atnaujintas iš pagrindų – renovuota išorė ir atliktas vidaus patalpų remontas, perplanuotos erdvės, modernizuota ir įvairiems poreikiams pritaikyta infrastruktūra.

Planuojama, kad po renovacijos šiame bendrabutyje bus sudarytos bene geriausios gyvenimo sąlygos iš visų VILNIUS TECH bendrabučių. o pirmieji studentai čia galės apsigyventi 2028-aisiais. Taip bus užbaigtas svarbus Vilniaus mieste esančių VILNIUS TECH bendrabučių atnaujinimo etapas, kurio rezultatas – suremontuoti ir atnaujinti visų universiteto bendrabučių kambariai.

Anot VILNIUS TECH kanclerio doc. dr. Vaidoto Trinkūno, atnaujinant bendrabučius siekiama ne tik užtikrinti šiuolaikinius higienos, saugos ir gyvenimo kokybės reikalavimus atitinkančias sąlygas. Universitetas siekia, kad infrastruktūros atnaujinimas būtų neatsiejamas nuo studentų gerovės, energetinio efektyvumo, pastatų ilgaamžiškumo ir prieinamumo.

„Universiteto bendrabutis – kur kas daugiau nei vieta, kurioje studentai apsistoja studijų metais. Galbūt jis niekada neatstos namų, tačiau siekiame, kad tai taptų vieta, kurioje studentai saugiai ir patogiai pradeda savarankišką gyvenimą, susiranda draugų, kurie neretai išlieka visam gyvenimui, mokosi gyventi bendruomenėje ir iš universiteto išsineša ne tik diplomą, bet ir gerus prisiminimus apie čia praleistus metus“, – sako VILNIUS TECH kancleris doc. dr. Vaidotas Trinkūnas.

Laukia kardinalūs pokyčiai

Atlikus bendrabučio renovaciją, bus sutvarkyta ne tik išorė – pakeisti langai, apšiltintas fasadas, bet ir atnaujintos inžinerinės sistemos, įrengta mechaninio vėdinimo ir šildymo sistema visoms bendrabučio patalpoms ir kambariams bei pasiektas aukštesnis energetinis efektyvumas (B klasė). Ant renovuoto bendrabučio stogo planuojama įrengti fotovoltinę (saulės) elektrinę, kuri gamins dalį bendrabučiui reikalingos elektros energijos.

Vidaus patalpos bus suremontuotos ir pritaikytos studentų poreikiams: įrengtos poilsio, laisvalaikio ir bendrystės erdvės, individualaus mokymosi ir bendro darbo zonos, dviračių saugyklos, atnaujinti kambariai ir bendrojo naudojimo patalpos, atskiruose blokuose įrengtos virtuvėlės ir sanitariniai mazgai,

Viso pastato infrastruktūra pagal naujausius reikalavimus bus pritaikyta studentams, turintiems individualių poreikių – nuo įėjimų, liftų iki kambarių ir sanitarinių mazgų.

„Renovacija mums nėra tik sienų perdažymas ar naujų baldų įsigijimas. Siekiame sukurti jaukią ir funkcionalią gyvenimo aplinką, kurioje atsirastų erdvės poilsiui, savarankiškam ir grupiniam darbui, bendravimui bei studentų renginiams. Studentas turi turėti galimybę ne tik ramiai pabūti savo kambaryje, bet ir susitikti su draugais, kartu mokytis, gaminti maistą ar tiesiog būti bendruomenės dalimi.

VILNIUS TECH, kaip technologijų universitetui, svarbu, kad šiuolaikiniai sprendimai atsispindėtų ir bendrabučių infrastruktūroje – efektyviose vėdinimo ir šildymo sistemose, išmaniame apšvietimo bei energijos vartojimo valdyme, atsinaujinančios energijos panaudojime ir kituose sprendimuose, kurie didina gyvenimo komfortą bei mažina pastato poveikį aplinkai“, – teigia universiteto kancleris.

Galės apsigyventi 500 studentų

Šio bendrabučio išorės ir vidaus renovacija, priešingai nei ankstesniais atvejais, vyksta ne dalimis – iš karto remontuojami visi bendrabučio aukštai. Remonto metu bendrabutis yra laikinai uždarytas, o jo gyventojai gyvena alternatyviose apgyvendinimo vietose, skirtose individualiai įvertinus kiekvieną atvejį.

Po renovacijos bendrabutyje pasikeis gyvenamųjų vietų skaičius – jame galės gyventi daugiau kaip 500 studentų. Bendrabutyje bus atsisakyta triviečių kambarių – reaguojant į pastarųjų metų tendencijas ir siekiant užtikrinti maksimalų studentų komfortą, liks tik vienviečiai ir dviviečiai kambariai.

„Esame sulaukę daug teigiamų atsiliepimų iš studentų ir jų tėvų apie gyvenimo sąlygas bendrabučiuose. Džiaugiamės, kad studentai atliktus pokyčius bei bendrabučių kokybės ir nuomos kainos santykį vertina itin palankiai“, – priduria doc. dr. V. Trinkūnas.

Bendrabučio renovacijai – 12,8 mln. eurų

Bendrabučio Nr. 5 funkcinės ir energetinės renovacijos projektui numatoma skirti 12,8 mln. eurų. Jis finansuojamas Europos Sąjungos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo fondo, Lietuvos Respublikos biudžeto, skolintomis iš banko ILTE ir universiteto nuosavomis lėšomis.

Projekto įgyvendinimą bendrai finansuoja Europos Sąjunga – skirta 11093079 eurų gyvenamosios paskirties pastato-studentų bendrabučio Nr. 5 atnaujinimui iš 2021-2027 m. Europos Sąjungos investicijų programos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Pastato renovaciją atlieka įmonė UAB „Infes“.

VILNIUS TECH į infrastruktūros atnaujinimą – studijų, mokslo, darbo ir gyvenimo aplinkos gerinimą – investuoja kiekvienais metais. 4 iš 7 universiteto bendrabučių šiuo metu yra visiškai renovuoti, 1 – suremontuotas, 1 renovuojamas, o likusio bendrabučio renovacijai ieškoma finansavimo šaltinių.

Ateityje numatyta atnaujinti ir VILNIUS TECH Lietuvos jūreivystės akademijos (LJA) bendrabutį Klaipėdoje.

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau