VILNIUS TECH stiprina DI ekosistemą: nuo mokslinių tyrimų iki realių sprendimų verslui ir visuomenei

Rugsėjo 22, 2026

Dirbtinis intelektas (DI) vis sparčiau tampa ne atskira technologijų sritimi, o horizontalia kompetencija, keičiančia transportą, gamybą, energetiką, sveikatos apsaugą, gynybą ir daugelį kitų sektorių. Universitetams tai kelia naują uždavinį – ne tik kurti pažangius DI metodus ir technologijas, bet ir užtikrinti, kad mokslinės žinios virstų realiai taikomais sprendimais.

VILNIUS TECH šią kryptį mato kaip vieną svarbiausių universiteto mokslo ir inovacijų plėtros sričių. Universitete DI kompetencijos vystomos skirtingose mokslo kryptyse – nuo elektronikos, informatikos ir duomenų analizės iki autonominių sistemų, transporto, energetikos, kibernetinio saugumo ir kitų inžinerinių taikymų.

Tačiau stipri mokslinė kompetencija savaime dar nesukuria veikiančios inovacijų ekosistemos. Tam reikalinga aplinka, kurioje mokslininkai galėtų nuolat dirbti kartu su įmonėmis, viešuoju sektoriumi ir kitais technologijų kūrėjais, testuoti sprendimus realiomis sąlygomis, naudotis duomenimis ir infrastruktūra bei kartu inicijuoti naujus mokslinių tyrimų ir inovacijų projektus.

Vienu iš instrumentų tokiai aplinkai kurti tampa tarptautinis „SustAInLivWork“ DI klasteris.

DI mokslui reikia realių problemų ir partnerių

VILNIUS TECH mokslo ir inovacijų prorektoriaus, dirbtinio intelekto mokslo ir technologijų srities mokslininko prof. dr. Daliaus Navakausko teigimu, šiuolaikiniai DI tyrimai vis dažniau vyksta skirtingų disciplinų sandūroje, todėl universitetui ypač svarbios sąsajos su kitomis mokslo kryptimis ir išorės partneriais.

„Dirbtinio intelekto mokslas šiandien negali vystytis izoliuotai. Pažangiausi sprendimai atsiranda ten, kur DI kompetencijos susitinka su konkrečios srities žiniomis, realiais duomenimis ir praktiniais iššūkiais. VILNIUS TECH turime stiprias inžinerines ir DI kompetencijas, tačiau norėdami jas dar sparčiau auginti turime kurti aplinką, kurioje mūsų mokslininkai galėtų dirbti kartu su verslu, viešuoju sektoriumi ir tarptautiniais partneriais. „SustAInLivWork“ DI klasteris gali tapti viena iš tokių jungiančių platformų – padedančių ne tik dalintis kompetencijomis, bet ir inicijuoti naujus tyrimus, eksperimentus bei realų pritaikymą“, – sako prof. dr. D. Navakauskas.

Tokia sąveika ypač svarbi technologijos brandinimo etape. Moksliniam rezultatui pasiekti rinką dažnai reikia ne tik papildomų tyrimų, bet ir prieigos prie realių duomenų, testavimo aplinkos, verslo partnerio, potencialaus pirmojo naudotojo ar finansavimo tolesniam technologijos vystymui.

Būtent šią spragą tarp DI mokslo ir jo praktinio panaudojimo siekiama mažinti kuriant „SustAInLivWork“ DI klasterį.

Klasteris – ne organizacijų sąrašas, o DI inovacijų infrastruktūra

Šiuo metu „SustAInLivWork“ DI klasteris jungia daugiau nei 50 organizacijas iš aštuonių sektorių, o kuriant platesnę ekosistemą jau identifikuota neribotas skaičius potencialių jos dalyvių Lietuvoje ir užsienyje.

Tačiau VILNIUS TECH Žinių ir technologijų perdavimo centro vadovė, „SustAInLivWork“ WP4 vadovė ir DI klasterio bei tarptautinio tinklo kūrimo koordinatorė Vilma Purienė pabrėžia, kad klasterio tikslas nėra vien didinti narių skaičių.

„Mūsų ambicija – sukurti ne dar vieną organizacijų tinklą, o veikiančią DI inovacijų ekosistemą. Universitetui klasteris turi atverti prieigą prie verslo iššūkių, duomenų, pilotavimo galimybių ir tarptautinių partnerių, o įmonėms – padėti greičiau surasti universitete esančias DI kompetencijas, mokslininkus ir technologijas. Norime, kad klasteryje užsimezgęs kontaktas turėtų aiškų kelią pirmyn – iki bendro tyrimo, piloto, naujo projekto, technologijos komercializavimo ar ilgalaikės partnerystės“, – teigia V. Purienė.

Todėl kitame klasterio vystymo etape dėmesys krypsta nuo narių pritraukimo į konkrečios vertės jiems kūrimą.

Planuojamos ekspertinės paslaugos, partnerių paieška, pagalba inicijuojant ir įgyvendinant pilotus, prieiga prie kompetencijų bei kitos paslaugos, kurios leistų klasteriui tapti praktiniu DI inovacijų vystymo instrumentu.

Vienoje ekosistemoje – skirtingų sričių DI kompetencijos

Vienas svarbiausių klasterio privalumų – galimybė jungti skirtingas sritis.

DI sprendimas, sukurtas vienam sektoriui, gali turėti potencialo ir visai kitoje srityje. Kompiuterinės regos, prognozavimo, optimizavimo, autonominių sistemų ar duomenų analizės metodai gali būti pritaikomi tiek gamyboje ir transporte, tiek energetikoje, sveikatos srityje ar saugumo sprendimuose.

Todėl klasterio kuriama vertė universitetui yra ir galimybė atverti mokslines kompetencijas tarpsektoriniam pritaikymui.

Kartu tai suteikia naujų galimybių tyrėjams: identifikuoti aktualias verslo ir visuomenės problemas, gauti prieigą prie realių duomenų ir testavimo aplinkų, formuoti tarpdisciplinines komandas, inicijuoti tarptautinius projektus ir ieškoti kelių sukurtoms technologijoms patekti į rinką.

Nuo DI kompetencijos iki DI vertės

„SustAInLivWork“ kontekste vystoma ir „Arena“ – erdvė, turinti padėti organizacijoms atrasti viena kitos kompetencijas, identifikuoti bendrus iššūkius ir rasti partnerius.

VILNIUS TECH požiūriu, tokios priemonės gali tapti svarbia grandimi tarp universitete kuriamų technologijų ir jų potencialių naudotojų.

„Ilgainiui norime matyti labai paprastą rezultatą: mokslininkas turi DI sprendimą ar kompetenciją – klasteris padeda surasti partnerį ir pritaikymo galimybę; įmonė turi technologinį iššūkį – per klasterį gali rasti mokslininkus, infrastruktūrą ir kompetencijas jam spręsti. O kai tokios jungtys pradeda generuoti pilotus, naujus Horizon Europe ar kitus tarptautinius projektus, licencijas, startuolius ar bendras verslo ir mokslo iniciatyvas, tada galime kalbėti apie realiai veikiančią DI inovacijų ekosistemą“, – sako V. Purienė.

Todėl ir „SustAInLivWork“ DI klasterio sėkmė bus vertinama ne tik pagal jo dydį. Svarbiau bus tai, kiek naujų ryšių tarp mokslo ir rinkos jis padės paversti konkrečiais rezultatais.

VILNIUS TECH tai kartu yra galimybė stiprinti universiteto poziciją platesnėje Lietuvos ir tarptautinėje DI ekosistemoje – ne tik kaip DI žinias ir technologijas kuriančio universiteto, bet ir kaip partnerio, gebančio aplink šias kompetencijas telkti mokslą, verslą ir viešąjį sektorių bei padėti DI sprendimams pasiekti realų pritaikymą.

Parengta pagal Vilmos Purienės pranešimą, skaitytą „SustAInLivWork“ kasmetinio susitikimo metu rugsėjo 17 d.

„SustAInLivWork“ projektas bendrai finansuojamas pagal Europos Sąjungos mokslinių tyrimų ir inovacijų programą „Europos horizontas“ (dotacijos sutartis Nr. 101059903) ir Europos Sąjungos fondų investicijų 2021–2027 m. programą (projekto Nr. 10-042-P-0001).

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau