Universitetas – tai ne vien paskaitos auditorijose. Kartu tai ir galimybė augti kaip asmenybėms bei lavinti savo talentus neformaliose veiklose, todėl VILNIUS TECH studentams siūlo prisijungti prie choro „Gabija“, teatro studijos „Palėpė“, orkestro arba šokių bei dainų ansamblio „Vingis“. Atrankų į meno kolektyvus datas rasite čia.
Būtent pastarajame Kūrybinių industrijų fakulteto Renginių inžinerijos ketvirtakursė, ansamblio vokalistė Austėja Vaikšnoraitė atrado ne tik naują užsiėmimą, bet ir draugus visam gyvenimui. Kviečiame iš arčiau susipažinti su šio kolektyvo ypatybėmis, tradicijomis ir unikaliu charakteriu.
– Visų pirma, papasakok, kaip pasirinkai šią studijų programą ir VILNIUS TECH?
– Gimnazijoje užsiėmiau muzikine veikla, tačiau pabijojau stoti tiesiogiai į meninės krypties studijas. Visada norėjau studijuoti Vilniuje, todėl pasirinkusi inžinerijos studijas natūraliai pirmu numeriu stojau į VILNIUS TECH. Man patiko mintis, kad ši studijų programa leis ne tik įgyti techninių žinių, bet ir išlikti arti kūrybinės bei renginių srities. Būtent čia ir atradau daug įvairių, netradicinių studentiškų veiklų, tarp jų – „Vingį“.
– O kaip kilo mintis prisijungti prie „Vingio“?
– Prie „Vingio“ prisijungti paskatino draugė. Kartu atėjome į atrankas – ji šokti, o aš dainuoti. Buvo labai baisu, nes nežinojau, ko tikėtis ir kaip viskas vyks. Tačiau vos tik atėjusi supratau, kad jaudinausi be reikalo. Labai greitai pasijutau sava ir tos pradinės baimės tiesiog išnyko.
– Ar dainavimas tautiniame ansamblyje Tau buvo naujas dalykas? Kas patraukė, kad nusprendei išbandysi save būtent tokioje srityje?
– Tautiškumas ir jo motyvai muzikoje mane visada domino, tačiau niekada nebuvau prie to prisilietusi tiesiogiai. Iki „Vingio“ tai buvo daugiau susidomėjimas iš šalies, o čia galėjau visa tai patirti iš arti – ne tik klausytis tautinės muzikos, bet ir pati tapti jos dalimi.
Pajutus tai iš arti, nebesinori paleisti tos skleidžiamos magijos. Manau, kad būtent tai ir labiausiai patraukė – suvokimas, jog tautinė muzika nėra tik kūrinys, kurį atliekame scenoje. Už jos slypi istorija, žmonės, emocijos ir labai stiprus bendrumo jausmas.
– Jeigu įmanoma – ar gali apibūdinti jausmą, kurį patiri dainuodama pasirodymų metu?
Kiekvienas koncertas yra vis kitokia patirtis. Atsakomybės jausmas prieš pasirodymą kelia stresą ir įvairių klausimų: ar viskas vyks pagal planą? Ar nesuklysiu? Ar nesumaišysiu žodžių? Tačiau vos tik prasideda koncertas, šis jausmas dažnai pradingsta. Įtampa išblėsta, o kūną užvaldo pakylėjimo jausmas.
Dainavimas kartu, įsiklausymas vienas į kitą ir ta bendra emocija atperka visą darbą bei įtampą prieš pasirodymą. Man labai svarbus būtent tas momentas, kai supranti, kad scenoje nebesi vienas – tampi bendros visumos dalimi.
Nejaučiu didelio malonumo tiesiog stovėti scenoje, tačiau ten tikrai vyksta magiški dalykai. Ir būtent dėl jų norisi grįžti dar kartą.
– Dalyvavimas kokioje veikloje gali duoti įvairios naudos. Kokius privalumus matai dainuodama „Vingyje“?
– Dainuodama ir dalyvaudama „Vingio“ veikloje matau labai daug pliusų. Dainuojant lavėja kūrybiškumas, susiklausymas, pagarba vienas kitam ir, žinoma, muzikalumas. Taip pat mokaisi atsakomybės – supranti, kad tavo pasiruošimas ir pastangos daro įtaką ne tik tau pačiai, bet ir visam kolektyvui.
„Vingis“, kaip kolektyvas, duoda labai stiprų socialinį pagrindą besiformuojančiai jaunai asmenybei. Buvimas čia suteikia drąsos, disciplinos, pasitikėjimo savimi ir gebėjimo dirbti komandoje.
Vis dėlto didžiausias privalumas, mano akimis, yra žmonės. Čia gali sutikti labai skirtingų asmenybių, tačiau visus sieja noras būti kartu, kurti ir patirti kažką daugiau nei tik universiteto paskaitas.
– Papasakok, kaip vyksta jūsų repeticijos?
– Mes, dainininkai, turime labai mažai vyriškų balsų, kurių labai laukiame rugsėjo atrankose, todėl dažniausiai repetuojame visi kartu. Pradedame nuo prasidainavimo, kuris dažnai būna labai smagus ir pakeliantis tonusą visai repeticijai.
Kūrinius mokomės balsais, o galiausiai viską sujungiame į bendrą visumą. Dažniausiai vidutinio sudėtingumo kūrinio pagrindus galime sustatyti per vieną repeticiją, tačiau tuo darbas tikrai nesibaigia. Kūrinį šlifuojame dar bent porą savaičių, o kartais ir kelis mėnesius – priklauso nuo to, kokio dydžio koncertui ruošiamės ir nuo kūrinių kiekio.
Repeticijos ne visada būna lengvos, tačiau beveik visada būna linksmos. Manau, kad būtent tas gebėjimas kartu rimtai dirbti ir kartu pasijuokti labai padeda išlaikyti gerą atmosferą.
– Kaip sutariate kolektyve? Ar turite kokių tradicijų, ritualų, kuriuos atliekate prieš pasirodymus ar repeticijas? Kaip priimate naujokus?
– Mes esame ne kolektyvas, o viena didelė šeima – bendruomenė, kuri dalijasi savo gerumu ir šiluma su visais ligi vieno. Su bet kuriuo kolektyvo nariu gali ir pasijuokti, ir paverkti, ir pasidžiaugti, ir paliūdėti kartu.
Turime labai daug tradicijų ir išskirtinių vakarų, kurie mus dar labiau sujungia. Sezonas prasideda nuo susipažinimo vakaro su fuksais, o kitą dieną laukia orientacinės varžybos po Vilnių ir maisto balius vieno iš vingiečių namuose.
Gruodį turime ataskaitinį vakarą, kurio metu aptariame visų metų nuveiktus darbus ir renkame naują prezidentą. Vasario mėnesį vyksta vaikinų vakaras, kuomet merginos jiems ruošia patį geriausią vakarą metuose. Kovą būna merginų vakaras, kuomet vaikinai atsidėkoja tuo pačiu arba netgi pakelia kartelę į aukštesnį lygį.
Pavasarį vyksta fuksų krikštynos, kurių metu naujieji nariai priima „Vingio“ priesaiką ir visą gyvenimą lieka mūsų bendruomenės dalimi.
Sezoną užbaigiame nuostabia Aukštadvario stovykla, kurioje visas aplinkinis pasaulis pranyksta už miško tylos. Tai nenusakoma patirtis, kurią reikia pajausti pačiam – kitaip jos suvokti nepavyksta.
Prieš kiekvieną koncertą turime ir savo ritualą – sudedame rankas vieni kitiems ant pečių ir susikabiname rankomis. Mūsų vadovė Rimutė visada turi ką pasakyti. Ir tai nėra tiesiog formalūs palinkėjimai prieš koncertą. Ji pasako tikrai svarius žodžius, kurie uždega, nuramina ir lydi mus viso koncerto metu.
Naujokus priimame rugsėjo pradžioje, iš anksto paskelbtomis atrankų datomis. Šokėjai turi atkartoti tam tikrus šokių judesius ir yra vertinami vadovų. Dainininkai ir muzikantai taip pat parodo, ką moka ir ką gali. Tačiau nebūtina ateiti jau viską mokant – kartais daug svarbiau yra motyvacija, noras mokytis ir noras tapti mūsų bendruomenės dalimi.
– Vis dėlto pagrindinė veikla universitete yra studijos, tad kaip pavyksta suderinti paskaitas bei atsiskaitymus, o kai kuriems – ir darbą su šia užklasine veikla?
– Studijas su „Vingiu“ suderinti ganėtinai lengva, jeigu neturi labai vėlai vakare vykstančių paskaitų. Būna, kad kokį semestrą nepasiseka su paskaitų tvarkaraščiu, tuomet tenka susidėlioti prioritetus ir išlaviruoti tarp visų veiklų. Tačiau tai tikrai įmanoma.
Pradėjus dirbti tapo gerokai sudėtingiau, nes mano pasirinktoje profesijoje neegzistuoja įprastas 8–17 val. darbo laikas – taip jau yra renginių srityje. Darbas dažnai vyksta vakarais, savaitgaliais, o kartais ir tada, kai vyksta repeticijos ar koncertai.
Net ir nebedalyvaujant pastovioje „Vingio“ veikloje, išlieka labai stiprus ryšys su kolektyvu. Juk kartą vingietis – amžiams vingietis.
– Galbūt yra dar kažkas, ką norėtum pridurti, o gal kažko palinkėti?
„Vingis“ yra būtina patirtis kiekvienam studentui. Nei kiek neperdedu.
Manau, kad niekur kitur nebūčiau patyrusi tokių jausmų, išbandymų ir pakylėjimų. Čia pasiėmiau labai daug socialinių įgūdžių, susipažinau su nepaprastai gražiais ir nuoširdžiais žmonėmis, kuriuos galiu drąsiai vadinti draugais. O jeigu ir ne draugais, tai žmonėmis, kurie niekada neatsuks nugaros.
Tai tikrai yra visapusiška patirtis. „Vingis“ man nėra vien dainavimas, šokiai, koncertai ar repeticijos. Tai žmonės, bendrystė, tradicijos, juokas, kartais ašaros, nuovargis, jaudulys ir tas sunkiai paaiškinamas jausmas, kai supranti, kad priklausai kažkam didesniam už save.
Todėl, pirmakursi, jeigu skaitai šį tekstą – priimk tai kaip asmenišką kvietimą ateiti į „Vingį“ ir patirti tikrą, pašėlusį studentišką gyvenimą. Galbūt iš pradžių bus baisu, galbūt nežinosi, ko tikėtis, bet labai gali būti, kad čia atrasi žmones ir patirtis, kurių nepamirši visą gyvenimą.
Ir nesvarbu, ar ateisi šokti, dainuoti, groti, ar tiesiog iš smalsumo – svarbiausia ateiti.
Nuotraukos: A. Vaikšnoraitės asmeninis archyvas.
Galerija
