Ekspertai – apie tai, kaip įveikti tiksliųjų mokslų baimę: įvardijo esmines klaidas

Rugsėjo 30, 2026

Matematika ir fizika – dalykai, kurių egzaminai daliai moksleivių kelia ne tik iššūkių, bet ir nerimą. Įsitikinimas, kad šie mokslai yra pernelyg sudėtingi, gali mažinti motyvaciją, skatinti vengti sunkesnių užduočių ir ilgainiui dar labiau gilinti žinių spragas. Taip susidaro uždaras ratas: kuo mažiau pasitikima savo gebėjimais, tuo sunkiau įveikti mokymosi sunkumus. Kaip jį nutraukti ir iš tiesų suprasti tiksliuosius mokslus? 

Kodėl mokytis savarankiškai – negana?

Tiksliųjų mokslų egzaminai daugeliui abiturientų yra vienas didžiausių išbandymų pakeliui į svajonių studijas. Vis dėlto, sunkumai dažnai prasideda gerokai anksčiau nei egzaminų sesija – nuo neišspręstų žinių spragų, nesuprastų temų ir ilgainiui įsitvirtinančio įsitikinimo, kad tikslieji mokslai tiesiog „ne man“.

Ši problema pastebima nacionaliniu mastu, tad VILNIUS TECH, siekdamas, kad kuo daugiau mokinių įgytų tvirtą matematikos ir fizikos pagrindą, jau penkerius metus vykdo nuotolinius fizikos ir matematikos mokymus 11-12 klasių mokiniams, kuriuos veda universiteto dėstytojai – šių sričių ekspertai. 

Gali kilti klausimas – kam reikalinga dėstytojo pagalba, kai galima mokytis ir egzaminui ruoštis savarankiškai? VILNIUS TECH Akademinės paramos centro direktorė dr. Gražina Droessiger pastebi, kad nors savarankiškai mokantis galima pasiekti gerų rezultatų, egzistuoja tam tikros rizikos. 

Toks būdas reikalauja gerų savarankiško mokymosi įgūdžių ir gebėjimo įsivertinti, ko dar nemoku, susiplanuoti mokymąsi, pasirinkti tinkamas užduotis, pastebėti savo klaidas ir suprasti, kada reikia pagalbos. Vis dėlto, mokykloje šiuos įgūdžius įgyja ir išlavina tik dalis moksleivių. Naujausi PISA švietimo tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvoje tik apie 44 proc. penkiolikmečių dažnai ar labai dažnai iš anksto planuoja, kaip mokysis.

„Tuo tarpu sistemingas pasiruošimas su dėstytoju turi aiškią mokymosi struktūrą – jis yra parinkęs temas, jų eiliškumą, parengęs užduotis, suteikia grįžtamąjį ryšį ir pagalbą pastebint žinių spragas. Be to, mokiniai, kurie sulaukia mokytojo pagalbos, yra labiau motyvuoti mokytis ir labiau pasitiki savo gebėjimais“, – privalumus vardija dr. G. Droessiger. 

Tiesa, VILNIUS TECH vykdomi mokymai apjungia tiek savarankišką mokymąsi, tiek darbą su dėstytoju – mokiniai gali jungtis į nuotolines pamokas, o vėliau peržiūrėti jų įrašus, spręsti uždavinius ir savitikros testus. Kiti pasirenka tik žiūrėti įrašus ir atlikti užduotis jiems tinkamu tempu, tačiau ir tai nėra mokymasis be krypties. 

„Beje, mokiniai bendrauja ne tik su dėstytoju, bet ir su kitais 11-12 klasių mokiniais iš įvairių Lietuvos regionų. Tai leidžia geriau įsivertinti save ir kartu pamatyti, kad sunkumai mokantis matematikos ar fizikos nėra individuali problema“, – sako ekspertė. 

Roges ruoškite vasarą

Deja, neretai mokiniai, žinodami, kad iki egzaminų dar – mažiausiai keli mėnesiai, tiki, kad pasiruošti spės – daugiau pastangų skirs paskutiniais mėnesiais ir intensyviau pasimokę sugebės įminti šių fundamentalių mokslų paslaptis. 

Vis dėlto, dažnai problemos, trukdančios iki galo suprasti dalyką, slypi gana giliai, ir jei mokinys neranda jų šaknų, išspręstų uždavinių skaičius paprastai situacijos nepakeičia.

„Taip tiksliųjų mokslų išmokti neįmanoma. Jų temos yra tarpusavyje susijusios – jeigu vienoje temoje yra žinių spraga, ji vėliau gali trukdyti suprasti kitą, tad moksleivis, anksčiau pradėjęs ruoštis egzaminui, gali ne tik suprasti naują medžiagą, bet ir ramiai sugrįžti prie to, kas buvo pamiršta ar neišmokta, bei įtvirtinti įgytas žinias.

Iš moksleivių dažnai sulaukiu atsiliepimų, kad taip mokantis fizika tampa aiškesnė ir netgi gerokai įdomesnė, tad ir egzaminas nebe taip baugina. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai pasirengimas egzaminui tampa ne bandymu viską išmokti paskutinę minutę, o nuosekliu žinių ir gebėjimų tobulinimu“, – dalijasi VILNIUS TECH Antano Gustaičio aviacijos instituto studijų prodekanas doc. dr. Dainius Jasaitis. 

Motyvacija užauga pamažu 

Jau penkerius metus moksleivius fizikos egzaminui ruošiantis ekspertas pastebi, kad kai moksleivis turi tam tikrų žinių spragų, jam tampa sunku tas žinias pritaikyti, o po kelių nesėkmių atsiranda ir motyvacijos stoka.

„Patarčiau nustoti sau sakyti „aš nemoku fizikos“. Labai dažnai moksleivis, kuris sako „aš nemoku fizikos“, iš tikrųjų turi kelias konkrečias žinių spragas, trukdančias suprasti naują medžiagą. Dėl to atsiranda nesėkmės, nepasitikėjimas savimi ir motyvacijos stoka. 

Reikia išsiaiškinti daug konkretesnį dalyką: ko būtent nemoku? Ar nesuprantu formulės? Ar nemoku jos pritaikyti? Ar nesuprantu uždavinio sąlygos? Galbūt trūksta matematikos pagrindų? Kai tiksliai įvardijame, kur yra problema, ją išspręsti tampa daug lengviau. Svarbiausia – neskubėti ir pradėti nuo to, ką galima suprasti“, – sako dėstytojas.

Doc. dr. D. Jasaitis priduria, kad dar vienas būdas „nulaužti tiksliųjų mokslų kodą“ yra suprasti reiškinį ir sprendimo principą, o tada – išmokti tą principą pritaikyti sprendžiant skirtingo tipo uždavinius.

„Moksleiviai dažnai išmoksta spręsti tam tikro tipo uždavinius, bet pasimeta, jei šiek tiek pasikeičia uždavinio formuluotė. Tai rodo, kad buvo išmoktas algoritmas, o ne suprasta sprendimo logika. Tuo tarpu fizikos VBE nemaža dalis užduočių skirta ne tik žinioms ir supratimui patikrinti, bet ir gebėjimui taikyti žinias, spręsti problemas bei pasitelkti aukštesniuosius mąstymo gebėjimus. 

Siekiu, kad moksleivis galėtų paaiškinti sprendimo eigą ir savo žodžiais pagrįsti, kodėl pasirinko būtent tokį sprendimo būdą – jei tai pavyksta, vadinasi, jis jau supranta, ką daro, o ne tik atkartoja „iškaltą“ sprendimo algoritmą“, – sako VILNIUS TECH ekspertas. 

Investicija į Lietuvos inžinerinį ir technologinį potencialą

Matematikos ir fizikos žinios svarbios ne tik brandos egzaminų rezultatams. Jos sudaro pagrindą inžinerijos, technologijų ir kitoms STEM studijoms, o kartu – būsimų specialistų rengimui. 

Jų Lietuvai labai trūksta, ypač – aukštųjų technologijų, modernios pramonės ir kitose aukštą pridėtinę vertę kuriančiose srityse. Tai atsispindi ir ilgalaikiuose valstybės tiksluose, strategijoje „Lietuva 2050“.

„Mums, kaip technologijų universitetui, mokinių pasirengimas matematikos ir fizikos egzaminams yra ir socialinė atsakomybė, ir investicija į būsimą Lietuvos inžinerinį bei technologinį potencialą“, – sako Akademinės paramos centro direktorė dr. G. Droessiger. 

Patys mokiniai, prisijungę prie universiteto organizuojamų kursų, gali susipažinti su platesniu kontekstu – suprasti, kodėl tam tikros temos yra svarbios, kur jos vėliau taikomos ir kokio mąstymo iš mokinio tikimasi pereinant iš mokyklos į universitetą. 

„Kartu padeda sumažinti psichologinį atstumą tarp mokyklos ir aukštosios mokyklos – tampa nebe abstrakti būsima studijų vieta, o jau šiek tiek pažįstama akademinė aplinka, kurioje galima klausti, klysti ir mokytis“, – pabrėžia ekspertė.

Nuo šių metų fizikos ir matematikos mokymus 11-12 klasių mokiniams galima įsigyti universiteto studijų e. parduotuvėje. Joje pateikiama informacija apie mokymų turinį, tvarkaraščius ir dalyvavimo sąlygas. Pirmąją pamoką galima išbandyti nemokamai – prisijungus prie iniciatyvos „Įveik tiksliųjų mokslų egzaminus“. 

Daugiau informacijos rasite čia. 

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau