Skirtingi žmonės, skirtingos patirtys. Ir visi svarbūs. VILNIUS TECH norime ne tik kalbėti apie įtrauktį, bet ir mokytis geriau suprasti vieni kitus, todėl spalį universitete daugiau dėmesio skyrėme neuroįvairovei: vakar mūsų bendruomenė turėjo galimybę pamatyti spektaklį „Spektras. Nematomos istorijos“ (skaityti daugiau), o Saulėtekio rūmuose yra eksponuojama paroda „Autizmas – dalis manęs“, kurią mums suteikė organizacija „Draugiški autizmui“. Už tai nuoširdžiai dėkojame Barborai Suisse.
Veiklos vyksta studijų prorektorės Živilės Sederevičiūtės-Pačiauskienės iniciatyva, jas organizuoja Akademinės paramos centras (APC).
Kviečiame apie apie neuroįvairovę ir mokymosi iššūkius sužinoti daugiau – šia tema kalbamės su VILNIUS TECH psichologe Migle Rudyte.
Visų pirma, svarbu suprasti ir atskirti sąvokas.
Neuroįvairovė – tai idėja, kad žmonių smegenys ir nervų sistemos natūraliai veikia skirtingai. Šis terminas glaudžiai siejamas su autistiška sociologe Judy Singer, o vėliau atsirado žmogaus teisių neuroįvairovės judėjimas.
Neuroįvairovė apima visus žmones – ir neurotipiškus, ir neuroskirtingus. Pastaruoju terminu vadinami žmonės, kurių neurologinė raida ar veikimas skiriasi nuo to, kas visuomenėje laikoma tipiška. Šiai grupei dažniausiai priskiriami autistiški žmonės, žmonės su aktyvumo ir dėmesio sindromo (ADS) (ang. ADHD – attention deficit hyperactivity disorder), disleksija (ir kt. mokymosi sunkumais), Tureto sindromu ir t.t.
Bendras šių būsenų vardiklis – kitaip veikiančios smegenys. Neuroįvairovės judėjimas pabrėžia, kad nemaža dalis sunkumų kyla ne iš to, kokie yra jie neuroskirtingi asmenys, bet dėl to, kad pasaulis yra sukonstruotas pagal neurotipiškus žmones ir jų poreikius.
Be to, svarbu suprasti, kad neuroskirtingu asmeniu yra gimstama (dažnai tą lemia paveldimumas), o ne tampama, ir kad tai nėra intelektinė negalia: “Intelekto sutrikimai yra atskira grupė, kuri gali būti būdinga neuroskirtingiems asmenims, o gali ir nebūti, lygiai kaip ir neurotipiški asmenys gali turėti arba neturėti intelekto sutrikimo”, – paaiškina psichologė.
– Jau spėjo įsisenėti mitas, jog šiais laikais autistiškų/neuroįvairių žmonių daugėja, nes neva jaunimas pats save diagnozuoja. Kaip yra iš tiesų? Kodėl bent jau atrodo, jog šiais laikais tokių žmonių daugiau?
– Gerėja šių būklių diagnostika – pagaliau nebelaikoma, kad jos būdingos tik vaikams. Autizmas ir ADS yra neuroraidos ypatumai, prasidedantys ankstyvojoje raidoje ir besitęsiantys visą gyvenimą, tik turintys skirtingą raišką, priklausomai nuo amžiaus, lyties ir kt.
Be to, manoma, kad asmenų, kuriems reikia daugiau pagalbos, skaičiaus nesikeičia ir yra stabilus, bet didėja lengvesnių formų atpažinimas.
Kalbant, kiek procentų tokių žmonių yra populiacijoje, labai priklauso, ką turime omenyje – diagnozes ar bruožus. Autizmas ne veltui vadinamas spektru: jo raiška labai įvairi, skiriasi žmonių stiprybės ir pagalbos poreikiai.
Žmogus gali turėti ryškiai išreikštų autistiškų bruožų, bet nesiekti diagnostinio slenksčio, t.y., neatitikti diagnozei reikalingų kriterijų. Todėl, jei skaičiuotume ne tik diagnozuotus žmones, bet ir turinčius ryškių neuroskirtingumo bruožų, tai tokių žmonių visuomenėje būtų gerokai daugiau.
Kalbant apie diagnozes, autistiški asmenys sudaro apie 1–2 proc. (kai kuriose šalyse daugiau nei 2 ar 3 proc.), ADS turi apytiksliai 5 proc. Svarbu suprasti, kad diagnozė reiškia, jog žmogus kreipėsi į gydytojus ir išsityrė, bet yra dalis žmonių, kurie niekada to nepadaro, todėl skaičiai gali būti ir didesni.
– Kokie yra neuroskirtingo asmens mokymosi ypatumai: su kokiais iššūkiais toks studentas gali susidurti? O galbūt kažkas gali ypatingai sektis, kaip kad neretai rodoma filmuose?
– Turėdami omenyje neuroskirtingumą, pirmiausia turime suprasti, kad tai yra gana plati ir heterogeniška grupė. Esminis ypatumas – kitoks informacijos apdorojimas: pasaulis suvokiamas per jutimus yra kitoks: pvz., autistiški asmenys gali turėti labai stiprius pojūčius, o kai kuriais – beveik nejausti ir gali netgi siekti patirti juos aštriau.
Neuroskirtingiems asmenims labai svarbūs jų turimi interesai ir pomėgiai, bet jų smegenys gali greitai persikrauti dėl informacijos gausos. Pavyzdžiui, autizmo spektras reiškia, kad asmuo labai daug ima informacijos iš aplinkos ir ją nuodugniai apdoroja, todėl gali atrodyti, kad toks žmogus lėčiau mąsto, nors iš tikrųjų jam tiesiog reikia daugiau laiko „suvirškinti“ informaciją. Tačiau kai smegenys jau išmoksta ir atpažįsta tokį patį elgesio, reiškinio (ir t.t). modelį – jos labai staigiai pateikia atsakymą.
Tuo metu turintys ADS pasižymi itin dideliu poreikiu naujumui ir jiems gali gana greitai atsibosti. Įprastai jų galvoje yra daugybė idėjų, minčių ir jos visos esti galvoje vienu metu, bet jei kas nors stipriau patraukia dėmesį – gali įeiti į hiperfokuso būseną, kada labai intensyviai sutelkiamas dėmesys iki kol baigiasi susidomėjimas.
– Kokie mitai apie autistiškus ir ADS žmones vyrauja akademinėje aplinkoje?
– Vienas iš mitų, – kad asmuo neatrodo autistiškas, tarsi autizmas turėtų tam tikrą išvaizdą. Kiekvienas asmuo yra kitoks ir nėra jokio standarto.
Kitas – „mes visi truputį autiški“. Toks pasakymas gali žeisti autistiškus asmenis, nes sumažina jų patiriamus sunkumus.
„Tau negali būti ADHD, nes su viskuo susitvarkai“. Vėlgi toks pasakymas parodo, kad yra neatsižvelgiama į sunkumus, kurių iš šalies esantis žmogus gali net ir nematyti.
– Atpažinus autistišką studentą – kaip turėtų elgtis ir komunikuoti dėstytojas? Kaip tai turėtų atsispindėti dėstytojo darbe, vertinime, paskaitų/seminarų metu? Ko nereikėtų daryti, o ką galbūt kaip tik reikėtų daryti?
– Pirmiausia nereikėtų užsiimti „diagnozavimu“ ar nustatymu, kas yra žmogui. Jeigu žmogus yra neuroskirtingas – tai yra jo teisė pasisakyti arba nepasisakyti. Jeigu jau asmuo nusprendė pasisakyti ir atvirai kalba apie savo sunkumus – gerbti jo teisę kalbėti pačiam apie savo patyrimus, neapkalbėti – tokie dalykai gali labai skaudinti.
Jeigu dėstytojas susidūrė su neuroskirtingu studentu, nes tokiam studentui buvo pritaikytos studijos, tai reikėtų atkreipti dėmesį į savo komunikaciją ir paskaitų medžiagą. Tiek bendravimas, tiek studijų dalyko medžiaga turėtų būti aiški, struktūruota, vengti netikėtumų – jeigu vyksta pokyčiai, apie juos informuoti kaip galima anksčiau.
Taip pat dėstytojai turėtų nepriimti asmeniškai tam tikro elgesio, pvz., jei studentas paskaitų metu užsideda ausines (tai sumažina stimulų gavimą iš aplinkos ir gali kaip tik padėti susikaupti), jei ne visuomet atsako (galbūt tuo metu jam yra per daug informacijos ir reikia susireguliuoti).
Akademinėje aplinkoje esame susitarę dėl tam tikrų taisyklių – pvz., nevėluoti, nepamiršti atsinešti priemonių, bet jeigu taip nutiko – nereikėtų to suteikti tokiam elgesiui moralinės reikšmės.
– Kaip reikėtų vertinti tokioje situacijoje, kai studentas puikiai išmano dalyką, tačiau jam sunku tai parodyti įprastu atsiskaitymo būdu (pvz. atsakinėjant žodžiu)? Kaip dėstytojas gali padėti studentui, kuriam sunku prisitaikyti prie įprasto paskaitos ar atsiskaitymo formato?
Jeigu studentas priėjo ir pasisakė apie savo poreikius, tai pirmiausia pasidžiaugti išreikštu pasitikėjimu – studentai tikrai jaučia, kuriuo dėstytoju gali pasikliauti.
Kai studentui jau yra sudarytos studijų individualizavimo rekomendacijos – tai jose keičiama forma, bet išlieka tie patys mokymosi siekiniai – studentas turi parodyti studijų dalyko žinias ir gebėjimus.
Studijų pritaikymas nėra studijų palengvinimas, bet kaip tik būdas sulyginti, kad studentas turėdamas įgimtas (ar įgytus) ypatumus galėtų lygiavertiškai su kitais mokytis ir įgyti išsilavinimą. Dažnai patys dėstytojai matydami bendro pobūdžio gaires kūrybiškai pritaiko studijas pagal savo dalyką, pvz., sugalvoja alternatyvias užduotis.
– Kokios mokymosi aplinkos sąlygos gali būti ypač svarbios autistiškiems/neuroįvairiems studentams?
– Kadangi jiems yra būdingas sensorinis jautrumas, tai aplinka turėtų būti kaip įmanoma be nereikalingų stimulų, o jei visgi to nepavyksta padaryti – bent jau išlaikyti kaip įmanoma mažiau besikeičiančią.
Autonomija yra itin svarbi tokiems studentams: kur galima – reikėtų leisti jiems pasirinkti temas, leisti patiems susidėlioti planus. Neuroskirtingi studentai dažniausiai turi įvairių domėjimosi sričių, tai atvejais, kai studijose gali pritaikyti savo žinias – suteikia didesnę motyvaciją mokytis to dalyko.
– Kaip dėstytojui ar bendramoksliui geriausia komunikuoti su autistišku studentu – ar apskritai reikėtų kažką daryti kitaip?
– Aiškumas, tikslumas ir struktūra: vengti dviprasmybių, kai asmeniui tenka spėlioti, kokia tvarka ir kokiu būdu kas nors vyks. Taip pat pranešti apie planus, o esant jų pokyčiams – taip pat informuoti. Visi šie aspektai yra tinkami absoliučiai visiems studentams, tiesiog neuroskirtingiems gali kelti daugiau iššūkių, jei nėra laikomasi šių principų.
Taip pat reikėtų nenuvertinti autentiško asmens patyrimo – jokiu būdu nepradėti kvestionuoti ir prašyti įrodyti. Jeigu asmuo sako, kad jam yra per garsu – vadinasi, taip ir yra. Ir jau tada galima kartu susidėlioti, kaip užtikrinti tinkamas sąlygas.
– Kaip grupiniuose darbuose galima užtikrinti, kad skirtingi bendravimo ir darbo būdai netaptų kliūtimi studentui?
– Tai yra bendri pagarbos principai, bet ypač reikėtų atkreipti dėmesį į savo vertinimus – ar tai, kad asmuo daro kitaip nei mes, yra blogai. Dažnu atveju pritrūksta empatijos ir tolerancijos, kuomet sprendžiama remiantis savo patirtimi, bet juk kiekvienas yra skirtingas ir jei kažko nesupranti – galima mandagiai, per daug nelendant į asmeniškumus ir gerbiant kito teisę atsisakyti, pasiteirauti ar su mumis pasidalinti.
– Ar studentas privalo turėti diagnozę, kad galėtų kalbėti apie savo mokymosi poreikius?
Gauti paslaugos, susijusios su psichologine pagalba – individualios konsultacijos, grupiniai susitikimai, mokymai – tam tikrai nereikia diagnozės. Tačiau formalizuojant studijų pritaikymus reikia pateikti dokumentus.
– Kada verta kreiptis į universiteto psichologą ar kitą specialistą? (taip pat – kur reikėtų kreiptis)?
Studentai, kurie jaučia, kad nemalonios emocijos per ilgai užsitęsia, kad jiems sunku surasti sprendimo būdus – verta kreiptis pasikalbėti su specialistu.
Vėliau specialistai jau matydami, koks yra konkrečiai poreikis – nukreips reikiama linkme. Kai kuriais atvejais tai yra psichologinė pagalba, kartais reikia pritaikyti studijas, kai kada – tai turi būti kompleksinė pagalba.
Informaciją apie psichologinę pagalbą VILNIUS TECH rasite čia.
Galerija
